Šią knygą nusprendžiau įsigyti perskaitęs Unės recenziją - papirko palyginimas su Vonnegutu. Knygoje vystomos dvi istorijos - viena kažkur Kinijoje imperatoriaus rūmuose kita kažkur šiais laikais keturių moterų šeimoje. Ryšio tarp šių istorijų deja neįžvelgiau, o tai ką įžvelgiau tikriausiai sukūriau pats, tai jaučiuosi kaip perskaitęs dvi knygas. Galbūt jei skaityti jas po vieną jos kažkaip kitaip skaitytųsi? Istorija apie Kiniją būtų apie tai kaip žmonių likimai laužomi vieno žmogaus (imperatoriaus) įgeidžių. Antroji istorija įdomesnė - autorė įtraukia skaitytoją į šeimos gyvenimą ir po to visą tą šeimą sugriauna. Man beje ta šeima net nelabai patiko, bet net ir tokios šeimos buvo gaila.

Ir perskaičius jokio moralo, jokios išvados, jokios ypatingos pabaigos. Bet šiaip knyga patiko - patiko stilius, patiko lengvumas, patiko humoras, patiko pabaiga. Taip kaip patinka arbata (tas gėrimas iš Kinijos ir turbūt vienintelis kiniškas žodis lietuvių kalboje). Gal matyt tik knygos aš nesupratau :-)