Dalius Daro

2018 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

Kurt Vonnegut "Player Piano"

1952-ais Kurtas Vonnegutas parašė novelę apie dabartį arba labai artimą ateitį (priklausomai kaip lanksčiai į tai žiūrėsi). Novelėje JAV iš esmės padalinta į dvi kastas: tuos, kurie gyvena iš basic income (ir basic housing, jei toks dalykas egzistuoja) ir privilegijuotos inžinierių klasės. Jei norėtumėm išvesti privilegijuotųjų klasę šiems laikams tai galėtų būti pavyzdžiui programuotojų klasė.

TOLIAU GALI BŪTI SPOILERIŲ

Taigi kas išties įdomu, kad novelė parašyta 1952-ais, o eksperimentai su bazinėmis pajamomis prasidėjo šiek tiek vėliau (anot Vikipedijos pirmieji eksperimentai prasidėjo 1960-aisiais) ir bent jau kol kas nėra nė vienos šalies, kur eksperimentai būtų kažkas daugiau negu tik eksperimentai. Bet faktas, kad ateityje, kai automatizavimas sunaikins milijonus darbo vietų, reikės sudaryti sąlygas kažkaip tokiems žmonėms išgyventi net nesant darbo vietų ir bazinės pajamos galėtų būti vienas iš sprendimų.

Taigi šioje novelėje Vonnegutas bando piešti pasaulį tokį ateities pasaulį, kuriame žmonėms nereikia dirbti ir, žinoma, tai nepadaro žmonių laimingais. Ir čia matyt man šiek tiek novelė nepatiko. Aš įsivaizduoju, kad toks scenarijus koks nupieštas novelėje realybėje turbūt gali įvykti nebent kokioje Kinijoje su sąlyga, kad Kinija nepasikeis. Realiai įsivaizduoju, kad net automatizuojant daug dalykų visgi liktų dalykų, kuriuos vistiek teks daryti žmonėms, kuriems nereikia ypatingų gabumų ar žinių ir kurie generuotų kažkokias papildomas pajamas (t.y. vis dar būtų darbas). Nors dabar kai pradėjau rašyti šį tekstą pradėjau galvoti apie kainų skirtumus tarkime Lietuvoje ir Norvegijoje ir ar tikrai pavyktų taip išbalansuoti sistemą, kad kažkas iš jos vistiek nelaimėtų net kai dauguma dalykų automatizuoti. O dar pridėkite ekologiją, kai būtų logiška riboti kiek kiekvienas teršia aplinką ir tada susiduriame su problema, kad rezultate galbūt ir galime gauti situaciją aprašytą novelėje. Tačiau net ir tokiu atveju tai būtų ne bazinių pajamų problema, o visuomenės susitarimo problema kaip pasidalinti viskuo ką ji turi, kai (beveik) viską gamina automatizuotos sistemos.

Na bet iš esmės perskaityti novelę verta, jei dirbate programuotoju.