Prieš važiuojant į Iraną man didžiausias klausimas buvo kaip sunku bus susigaudyti keliaujant iš taško A į tašką B - persiški skaičiai, raštas, neaišku kiek žmonės moka užsienio kalbas ir t.t. Kitos dažnos baimės kylančios prieš kelionę (pvz.: finansai, saugumas ir t.t.) kažkaip neatrodė didelė problema. Rezultatas galų gale buvo toks, kad viskas buvo daug kartų geriau negu tikėjomės. Miestuose be problemų galima naudoti Snap aplikaciją (iranietiškas Uber’io atitikmuo) ir kai tipinė kelionė kainuoja apie 0.4€, tai iš esmės nėra prasmės vargintis aiškinantis kaip važiuoti viešuoju transportu. Tiesa, Snap taksistai beveik nešneka angliškai. Oro uoste tai galų gale pasibaigė tuo, kad paskambino indišku akcentu angliškai šnekantis žmogus, kuris paaiškino kaip susirasti taksi ir atsisveikindamas pasakė “Ačiū very much” (o gal čia mano pavargusios smegenys taip išgirdo). Po to jau įsigudrinome įkišti telefoną kokiam nors vietiniui, jei kildavo problema susikalbėti su taksistu :) Tarp miestų keliavome VIP autobusais (apie 3€ už 6h kelionę ir maistą) arba skridome (apie 11€ už 1.5h skrydį). Pirmą dieną dar valgėme falafelius už 6€ (ir galvojome, kad čia normali kaina), bet vėliau teko “susitaikyti” su faktu, kad permokėjome turbūt 10 kartų. Už tokias kainas, reikia padėkoti gamtai, dėdei iš nuotraukos viršuje ir JAV sankcijoms. Gamtai dėl to, kad iraniečiai turi pigios naftos (litras benzino kainuoja 0.05€, CNG - 0.003€), dėdei viršuje, kad “izoliavo” 80 milijonų žmonių ir JAV sankcijoms, nes jos veikia.

Islamo revoliucija Iranui deja tikrai nėra “dovana” ir labiau išsilavinę iraniečiai tai supranta. Tai, kad moterims reikia visada būti “apsimūturiavusios” skaromis per karščius turbūt yra tik viena iš daugelio nesąmonių. Alkoholio draudimas, dideli mokesčiai importiniams automobiliams, visokie dirbtiniai apribojimai, jei nori išvažiuoti iš šalies, biurokratija ir t.t.. Jie netgi turi posakį, kad Irane viskas uždrausta, bet viskas įmanoma (su viskas įmanoma pasirodė, kad ne viskas). Rezultate jausmas toks, lyg grįžtum į sovietmetį su mobiliaisiais telefonais. Apskritai, lankantis įvairiose vietose jausmas toks, kad, apart mečečių, viskas liko nepakitę nuo prieš-revoliucinių laikų ir, kad apskritai, viskas laikosi ant to, kas buvo sukurta seniau.

Klimato kaita Irano irgi neaplenkė. Buvo žiauriai keista matyti žemėlapyje mėlyną upę, o realiai išdžiuvusią vagą. Ir taip, pakrantė žalia, nes ji yra prižiūrima ir laistoma. Vanduo Irane apskritai yra problema, nors mums to patirti neteko (apart to, kad jo tikrai reikia net per rugsėjo karščius).

Vienas tikrai nustebinęs dalykas, tai prancūzų kultūros įtaka Iranui. Tarkime neformalus “ačiū” persiškai yra “merci” (su pabrėžtinai prancūziška “r”, kurios taip ir nemoku ištarti). Gatvėse pilna prancūziškų automobilių (Renault, Peugeot) ir dar Saipų, kurios iš tikro yra “rebrandinti” Citroen’ai arba KIA (koriejitiški automobiliai).

Už automobilius turbūt populiaresni tik 125 kubų Honda motociklai. Ir motociklais važinėjama visur - įskaitant šaligatvius, tad kartais tenka saugotis. 95% važiuoja be šalmo ir vežasi šeimą - kartą matėme 5 šeimą ant vieno motociklo.

Ir transporto miestuose tikrai daug. Kamščiai didmiesčiuose norma bet kuriuo paros metu. Tai kaip jie vairuoja yra baisu, nors kažkaip avarijų išvengia. Ir Teheranas smirda benzinu. Ir jeigu ne benzinas tada smėlis. Turbūt dar ilgai prisiminsiu tą benzino ir smėlio kvapo mišinį.

Tada nesistebi, kaip gera atsidurti kokiame vidiniame kieme ar parke, kuriame yra šiek tiek žalumos.

Iraniečiai apskritai mėgsta leisti laiką parkuose ir jų pas juos jų tikrai daug. Šiuo aspektu man jie vėl priminė prancūzus.

Be parkų dar jie mėgsta leisti laiką prie tiltų. Čia, deja, neradome laiko nueiti vakare - sakė verta nueiti.

Jei kalbėti apie iraniečius, jie yra tikrai labai svetingi. Jau pirmą dieną tiesiog gatvėje buvome pavaišinti “aš” (kirčiuoti ilgai ant a) sriuba/troškiniu iš mečetės (žinoma, kadangi esame turistai, tai dar ir be eilės). Tai kaip ir atpirko tą faktą, kad permokėjome už falafelius. Jei apskritai svetingų žmonių sutikome gerokai daugiau negu bandančių iš mūsų kaip turistų pasipelnyti.

Buvome ne kartą net pakviesti į mečetę. Vieną kartą sakė, kad bus kažkokia ceremonija, kurios per maždaug valandą taip ir nesulaukėme. Moterys ir vyrai, turi atskiras patalpas. Taigi aš pats asmeniškai sėdėjau ir stebėjau kaip jie sėdi ant kilimų, bendrauja ir geria arbatą. Keli, kurie moka šnekėti angliškai, mane pašnekino - vienas bandė paaiškinti apie tai, kodėl Islamas yra teisinga religija, su kitu tuo tarpu pokalbis baigėsi apie tai, ką jis daro, kad leidžia sau keliauti po visą pasaulį. Tuo pačiu irgi buvau pavaišintas arbata ir persaldinta bandele.

Ir jei jau užsiminėme apie maistą tai Irane maistas gana panašus į lietuvišką. Yra dalykų, kurie yra kitokie, pvz. cukraus vata (foto viršuje), šafraniniai ledai, bet lietuvio skrandžiui maistas turėtų pasirodyti gana įprastas.

Isfahane nuėjome į Meryam persiškos virtuvės pamoką ir išbandėme kelis vietinius patiekalus. Apskritai labai skanu, bet, kaip ir visur, nepagailėta cukraus. Iraniečiai apskritai dėl pomėgio cukrui labai serga diabetu ir dažnai lankosi pas dantistus.

Gan įdomus dalykas, kad net dideliuose miestuose (išskyrus Teheraną) populiarios kepyklos, kur galima gauti šviežios duonos.

Žinoma, prie viso to yra ir įdomių vietų lankymas. Mečetės ir turgūs gali greitai atsibosti, ir tada tikrai įdomu atrasti kitokius ar neįprastus dalykus.

Krikščioniškas bažnyčias Irane, nes jos šiek tiek kitokios nei mūsiškės (daug žiauresnės).

Isfahano muzikos muziejus taip pat vertas aplankymo.

Net nepamenu kas čia per vieta ir kam galėjo šauti į galvą mintis, kad tai gera idėja.

Kharanagh - apleistas miestas su savo neįprasta struktūra ir apleistomis gatvelėmis. Įtariu ateityje turistų ten išvis neleis.

Kaškajų (Qashqai) aplankymas. Na iš esmės beveik tas pats kas nuvažiuoti pas močiutę į kaimą - tik iranietiškai. Kaškajai apskritai paliko įspūdį.

Poros valandų ožiukas.

O kai pagalvoji, kad mačiau tik mažą Irano dalį…